varnytis

varnýtis sm. (1) NdŽ žr. varniukas: 1. Tą varnýtį pakorė, kad vyšnių nelest [kiti paukščiai] Dv. Strova šeimyną (arba vaikus) suvalgė [Kas tai?]. – Varna parnešė katę, varna nulėkė, katė varnýčius suėdė SchG67. ^ Sėdi galvą in pečių pasdėjęs kap varnýtis Vrnv. 2. N, KII118, KŽ. 3. prk. apie mažą žmogų, neūžaugą: Ką anas žmonysa apdeiris itokis varnýtis Vrnv.